kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Renesansas

Lietuvos metraščiai

Lietuvos metraščiai – Viduramžiais pradėta rašyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Vakarų istoriografijoje tokie kūriniai dar vadinami kronikomis, tad pavadinimai „istorija“, „metraštis“, „kronika“ Viduramžių istoriografijoje gali būti suvokiami sinonimiškai. Literatūriniu požiūriu metraščiai yra senosios epikos, kurios tradicijos ištakos glūdi Antikos kultūroje, rūšis. Herodotas iš Halikarnaso savo veikale Istorija vienas pirmųjų pateikė pasakojimą apie tų laikų pasaulio bei istorinius įvykius ir pagrindė mintį, jog literatūrinio pasakojimo objektas gali būti ne tik mitologija, bet ir kasdienė žmonių veikla.
Viduramžiais kronikos (metraščiai) kaip žanras išplito beveik visoje Europoje. Jose chronologine tvarka būdavo pateikiami regiono, tautos ar valstybės praeities bei to laiko įvykiai, kurie rodydavo tam tikrą politinę ideologiją bei autoriaus poziciją. Viduramžių istoriniam pasakojimui būdingas pakilus stilius, jame gausu grožinės kūrybos elementų. Viduramžiais sukurta ir eiliuotų kronikų. Vienoje jų – vokiškoje Eiliuotojoje Livonijos kronikoje (parašyta apie 1290 m.) – pateikiama žinių apie Lietuvos istoriją.
Lietuvos metraščiai – anoniminiai kūriniai, rusėnų kalba rašyti XV–XVI a. keletu etapų. Dalis jų buvo išversti į lenkų ir lotynų kalbas. Pagal sukūrimo laiką ir turinį jie skirstomi į tris sąvadus (didžiąsias redakcijas): Trumpąjį, Vidurinįjį ir Platųjį.
Ankstyviausi yra Trumpojo sąvado Lietuvos metraščiai, rašyti apie 1446 m. Smolenske, kuris tuo metu priklausė Lietuvai. Trumpąjį sąvadą sudaro dvejopos kilmės dalys – „rusiškoji“, parašyta remiantis rusų metraščiais, ir Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis, kurio kilmė susijusi su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto politinės veiklos laikotarpiu, XIV-uoju a. Trumpajame sąvade pateikta klasikinė viduramžiška valdovo panegirika „Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ yra daugiausia grožinių elementų turinti Trumpojo metraščių sąvado dalis. Joje Vytautas giriamas kaip išskirtinis pasaulio valdovas, kuriam lygaus nebuvo „nuo jūrų iki jūrų“. Ši Vytauto laikais sukurta panegirika tapo istoriniu politinio Vytauto kulto formavimosi pamatu.
Kiti du – Vidurinysis ir Platusis – Lietuvos metraščių sąvadai atsirado Viduramžių ir Renesanso epochų sankirtoje, XVI a. pirmoje pusėje. Jų rašymą ypač inicijavo Lietuvos didikas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. Platusis sąvadas dar vadinamas Bychovco kronika. Tai plačiausias, nuosekliausias ir stilistiškai vieningiausias Lietuvos istorijos variantas, kuriame pateikiami istoriniai įvykiai iki 1506 m. XVI a. Lietuvos metraščiuose jau atsispindėjo LDK elitinių didikų ideologija, juose iškelti Goštautų giminės nuopelnai. Kilus Maskvos karinei grėsmei, juose atsiribota nuo Trumpajame sąvade buvusių rusiškųjų dalių – jos pakeistos pasakojimais apie Lietuvos proistorę bei toliau plėtojamu lietuvių kilmės iš romėnų mitu. Viduriniajame sąvade teigiama, kad lietuvių kunigaikščių ir bajorų protėviai buvo kilmingi romėnai, I a. po Kr. pabėgę nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų. Plačiajame sąvade pasakojama, esą romėnai Lietuvą pasiekė V a. po Kr., bėgdami nuo hunų vado Atilos. Metraščiuose buvo pateikta Lietuvos valdovų genealogija nuo legendinio romėnų kunigaikščio Palemono bei jo trijų sūnų (Barkaus, Kūno ir Speros) iki Vytenio ir Gedimino. Taip Lietuvos istorija buvo susieta su pasaulio istorija, o lietuvių tautos ir kultūros kilmė – su Vakarų civilizacija ir jos centru Roma. Pasakojimą apie Lietuvos valstybės susiformavimą ypač sutvirtino viena įspūdingiausių šių metraščių dalių – legenda apie sostinės Vilniaus įkūrimą. Valstybės sostinės atsiradimas susietas su didžiojo kunigaikščio Gedimino susapnuotu pranašingu sapnu apie staugiantį geležinį vilką, kurį išaiškino žynys Lizdeika. Legenda tapo bene plačiausiai išplitusiu lietuvių literatūros topu, kuris turėjo daug variacijų. Viduriniojo ir Plačiojo sąvado Lietuvos metraščiai pagrindė ir įtvirtino Lietuvos valstybingumo ideologiją ir atrėmė XVI a. sustiprėjusias Maskvos bei Lenkijos pretenzijas į Lietuvą. LDK laikotarpiu metraščiai plito nuorašais, kurie buvo saugomi Žygimanto Augusto bibliotekoje Vilniuje ir įvairių didikų ir bajorų bibliotekose. Metraščiai smarkiai paveikė LDK Renesanso kultūrą, davė pagrindo gilintis į lietuvių tautos ir kalbos kilmę, ieškoti lotynų ir lietuvių kalbų bei papročių sąsajų. Renesanso epochoje jais naudojosi įvairūs LDK autoriai. Mykolas Lietuvis apie 1550 m. sukūrė politinį traktatą
Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, kuriame pateikė lietuvių tautos iš romėnų kilmės teoriją „patvirtinančius“ kalbotyrinius duomenis – lietuvių ir lotynų kalbų lyginimo pavyzdžius. Plačiai metraščiais pasinaudojo ir pirmos renesansinės Lietuvos istorijos (Kronika, 1582) autorius Motiejus Strijkovskis.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė
Platusis Lietuvos metraščių sąvadas.Mečislovas Jučas. Bychovco kronika.Motiejus Strijkovskis. Apie tai kaip Gediminas įkūrė senuosius Trakus ir Vilnių 1321 metais.Darius Kuolys. Tarp šlovės ir doros.Bychovco kronika.Motiejus Strijkovskis.Motiejus Strijkovskis, KRONIKA, 1582 m.Palemono atvaizdas iš XVIII a. rankraštinės knygos.Lietuvos metraštis. PASAKOJIMAS APIE ŠVENTARAGĮ.Vilnius, Trijų Kryžių ir Bekešo kalnai, 1861 m.

Ar žinote, kad...